Best 3 quotes of Romualdas Granauskas on MyQuotes

... be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: ,,Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?” Tas ir yra, kad negali palaukti, - jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.

Nė trupinio nepakando nuo savo Kūčių stalo, atsigulė į lovą ir sausomis akimis vos ne iki pat ryto pražiūrėjo į palubės tamsą. Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių.

... prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi? Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės... Ir tiki, kad viskas išsipildys.